Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: - Meilė - tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui... Antrasis tarė šitaip: - Meilė - tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną... O trečiasis pripažino tokią tiesą: - Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje... Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę! Plačiau…
Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino. O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė - žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu. Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę! Plačiau…
Susėdo kartą Onutė ir Jonas prie stalo, sėdi, alutį gurkšnoja ir atvirai šnekučiuojasi. Po penkto bokalo atsiranda geranoriška nuotaika, kai norisi atverti slapčiausias širdies gelmes, geru žodžiu išprovokuoti gerą pašnekovo jausmą. Štai mes jau dešimtį metų kartu, reziumuoja Onutė. Praėjom daug išbandymų, vaikai užaugo, o vienas kito gal ir neperpratome iki galo. Tu, atleisk man. Jonai, bet aš esu daltonike: neskiriu spalvų. Visą tą dešimtį metų nuo tavęs slėpiau šią bėdą. Atleisk man, Jonai... Nieko baisaus, kuklinasi Jonas. Aš irgi nuo tavęs tiek pat laiko slėpiau savo ydą: aš negras... Tad išgerkime už tai, kad dažniau žiūrėtume vienas į kitą ir neslėptume savų ydų nuo artimo žmogaus... Plačiau…
Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė kaip paliegęs senelis. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kokia jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė: Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį. Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį: Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis! Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę mūsų šeimose! Plačiau…
Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų. Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos: - Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo. Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu. Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo. Medžiotojas nežinojo tikslios skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju. Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą "šeimyninė laimė". Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą. Plačiau…
Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir ... įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve. Tad pakelkime taurę už meilę, galinčią kurti stebuklus! Plačiau…
Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir jų paklausė: - Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu"? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė: - Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės! Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!
Rytų išminčius paklausė Osmano: - Kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos? Osmanas atsakė: - Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras... Tad skelbiu tostą už gerus vyro ir žmonos santykius!
Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Ir pradėjo jie ginčytis, kuris iš jų stipresnis. Erelis ir sako: - Surenkime varžybas. Kas peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, ir stipresnis. O nugalėtojas galės pasiimti sau pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas. Tigras buvo kvailokas ir sutiko su šiuo pasiūlymu. Erelis įsibėgėjo ir akimirksniu perskrido per bedugnę. Tigras taip pat įsibėgėjo, bet nepasiekė kito bedugnės krašto, krito ir užsimušė. Erelis nusileidęs išlesė visą tigro mėsą, o jo kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo. Kai erelio pati atidarė duris, ant slenksčio ji išvydo tigrą. Nespėjo erelis nei žodžio ištarti, kai jo pati mirtinai sužeidė jo galvą. Tad pakelkime taurę už tai, kad mūsų žmonos visada atpažintų savo vyrus, kokiu pavidalu jie begrįžtų į namus! Plačiau…
Širdis nuo darbų nepavargo Ir žingsnis darnus nesustojo, Nors laimė - išdykėlė paukštė Čia buvo, čia vėl išplasnojo... Išmokote ją privilioti, Gerumą ir viltį pasėję. Pakelkime taurę už gražų Prasmingą šeimos jubiliejų!
/ 5
