Kai sunku, prisimenu vaikystę, Užsimerkiu ir matau gimtus namus: Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė Jums rengiu juokingus spektaklius. Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą, Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu. Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą Ir įvertint tai, kąjau seniai turiu. Tu dar mokinai širdies klausyti, Pameni, kaip kūrėm ateities planus, Ir suprast padėjai - ne bėda suklysti, Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Norėciau sugrąžint dienas man paaukotas Norėčiau sugrąžint jaunystę, ateities planus Jei galėčiau , atiduočiau svajones sparnuotas, Bet Dievas mato, aš to negaliu Iš jūsų laiko pastačiau sau būstą, O iš jaunystės jūsų pasisiūdinau rūbus. Jūsų svajonės man nuo šiol paklūsta, Jei tai grąžinčiau, tapčiau beturčiu. Aš lygiai taip, kaip jūs mane išmokėt, Tą patį atiduosiu, tik saviems vaikams. Mielieji, ačiū, kad klaidas parodėt, Kaip nuostabu mylėt ir būti mylimam.
Kai mažytė buvau, Supavai liuliavai.. Kai suaugus tapau - Patarimų davei. Prie tavųjų pečių - Tartum sienos tvirtos, Prisiglausti galiu Ir dabar nuolatos.. Akyse tavose, Visad meilę regiu, O smagiausia tada, Kai mes būnam kartu.
