Linksmai suspausi gavus atestatą... Paliksi klasę, suolus, kur vargai. Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato, Bet vėl paklausi kur draugai. Draugai... Jau jie bus išblaškyti. O klasė?... Klasė... jau kitų. Atmink, šie žodžiai bus rašyti vienos iš buvusių draugų.
Išeinam... Kiekvieno kelias skirtingas. Paliekam viską. Ir kas gražu, ir kas nemiela. Paliekam tai, ko pasiimt negalim - Vaikystę, kliedesį, draugus. Visi gerai mes žinom, Jog antro kelio atgalios nebus.
Prirašėm sąsiuvinius, Perskaitėm knygas, Vaikystės juoką barstėme prie klasės slenksčio, Vienas kitam pažvelgę į akis Neišsakytų žodžių išsigandom. Ir virpa pirštai nejučia Kai atsisveikindami ranką spaudžiam. Tik ašara, kaip neklusni našta, Suspindusi beviltiškai išnyko.. Ar girdite? Pasibaigė diena, Nuplukdžiusi metus kaip Joninių vainiką.
Kaip anksčiau sargas klasę išluoja Vaikšto, žvangina raktų pundu Tavo pamirštą knygą kilnoja Ją gražins, bet negrįši čia tu Nusijuoks dar vaikystė prie durų Rašaluotais delnais pamojuos Dar paspausi rankas, dar pakelsi kepurę Kampelius dar apžvelgsi visus Prieš akis driekias tolimas kelias Ne visiems bus asfaltai žvilgą Ar užteks atkaklumo ir valios Bus kelionė sunki ir ilga...
Kuo greičiau mokyklą baigt norėjom, Negalvojom vakar mes visi, Kad iš klasės amžinai išėjom Ir vaikystė jau negrįš šviesi. Nejaugi, nejaugi mes negrįšim Neskambės mūsų juokas, daina... Tai kodėl gi pavasarį paukščiai sugrįžta Nejaugi jų kitokia dalia!
