Mokytoja, aš ir vėl ateisiu Visus žiedus iš sodo suskynus... Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes. Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi tyru, Ir gyvensi ilgai, kol keliausu šioj žemėje aš.
Kuo daugiau išdalina kitiems, Tuo labiau praturtėja pati. Skleidžia šilumą savo visiems, Neša žiburį šviesų kely. Kas ji? Mokytojo širdis. Kviečia augti dvasia ir protu, Moko būti pačiu savimi, Ji vis žadina laisvę žmonių, Ji vis ten, kur vaikystė žavi. Kas ji? Mokytojo širdis. Jai vis lemta sutikti mažus, Prisirišti prie jų ir pamilt, Užauginti jaunystės sparnus Ir paspaudus rankas išsiskirt. Kas ji? Mokytojo širdis - jusų širdis. Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.
Gražesnio žodžio nerandu Už paprastą lietuviškąjį „ačiū“, Kurį išmokėt pamokų metu Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių. Dar padėkot norėjau už žinias, Už šilumą, už rūpestį, už meilę, Už tai, kad man padėjote save surast, Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
Čeža lapai auksinio rudens, Paukščių virtinės dangų graudina. Tavo akys su liūdesiu žvelgs Pro mokyklinį langą į tylą. O paskui tarp senelių suolų Ties krūva sąsiuvinių linksi Nerimausi dėl kito klaidų Ir taisysi, taisysi, taisysi. Mokiniai vis ateis ir išeis, Pasiėmę tavęs po dalelę, O tu šilto rugsėjo takais Naujus mokinius vesi į kelią.
/ 13
