Viešuosius pirkimus visada lydėjo korupcinis šydas. Štai paskelbta, kad įvairios institucijos 2010 m. viešiesiems pirkimams išleido 9 mlrd. litų valstybės biudžeto lėšų, iš kurių daugiau nei milijardas buvo panaudoti perkant prekes ir paslaugas neskelbiamų derybų būdu – neretai pasikviečiant vieną tiekėją ir nerengiant jokio konkurso. Apie viešųjų pirkimų kai kurias praktines problemas pokalbis su advokatų kontoros Raidla, Lejins & Norcous advokate Jolita Rima Puškoriene.
INFOLEX: Atsižvelgiant į praėjusių metų rezultatus, Jūsų nuomone, ar neskelbiamų derybų būdas suderinamas su pagrindiniais viešųjų pirkimų principais ir viešųjų pirkimų esme – viešumu?
Reklama
J. R. Puškorienė: Neskelbiamos derybos yra ir turėtų būti išimtinis pirkimo būdas. Mano nuomone, tais atvejais, kai šis pirkimo būdas taikomas nepagrįstai, jis prieštarauja pagrindiniams viešųjų pirkimų principams ir apskritai pačiai Viešųjų pirkimų įstatymo dvasiai. Nemanau, kad šiuo būdu perkant gali būti užtikrinamas ir racionalus lėšų panaudojimas. Tačiau minėtas būdas yra įtvirtintas Įstatyme ir numatyti atvejai, kada pirkimus galima atlikti neskelbiamų derybų būdu. Vienas iš jų – kai dėl techninių ar meninių priežasčių arba dėl priežasčių, susijusių su išimtinių teisių apsauga, prekes patiekti, paslaugas pateikti ar darbus atlikti gali tik konkretus tiekėjas. Bet kokiu atveju pasirinkus šiuo pagrindu neskelbiamas derybas, lengva patikrinti šio būdo pagrįstumą ir pirmiausia tą gali padaryti tiekėjai, dirbantys analogiškoje srityje. Būtent jie geriausiai gali nustatyti, kada techninė specifikacija yra „Pasirinkus neskelbiamų derybų būdą, bus privaloma gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą.“parengta vieninteliam tiekėjui ar gamintojui. Taip pat pirkimus galima atlikti neskelbiamų derybų būdu, jeigu neišvengiamai būtina pirkimą atlikti ypač skubiai dėl įvykio, kurio perkančioji organizacija negalėjo numatyti, kai tokio pirkimo neįmanoma atlikti atviro, riboto konkurso ar skelbiamų derybų būdais šiame įstatyme nustatytais terminais. Aplinkybės, kuriomis grindžiama ypatinga skuba, jokiu būdu negali priklausyti nuo perkančiosios organizacijos. Iš esmės perkančiosios organizacijos pirkimus privalo planuoti dar prieš prasidedant finansiniams metams ir apie planuojamus pirkimus privalo skelbti viešai tam, kad visi suinteresuoti tiekėjai irgi galėtų nuspręsti ir įvertinti galimybes dėl dalyvavimo viešajame pirkime. Šiuo metu yra pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siūloma reglamentuoti, kad bet kuriuo atveju pasirinkus neskelbiamų derybų būdą bus privaloma gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Ir tik ši institucija spręs, ar pirkimo būdas pasirinktas pagrįstai.
INFOLEX: Įdomu tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad tiekėjas viešojo pirkimo sutartimi gali siekti ne tik tiesioginės finansinės naudos, bet ir didinti konkurencingumą, savo žinomumą, iš sutarties vykdymo gauti netiesioginių pajamų (pvz., Nr. 2-1388-622/2010). Kaip Jūs vertinate galimybę viešuosiuose pirkimuose teikti pasiūlymus, kurių kaina yra minusinė, t.y. sutartis neatlygintina?
J. R. Puškorienė: Viešieji pirkimai yra sudėtinga sritis, kurioje kiekvienas pirkimas yra unikalus. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas praktikoje, teismai, ištyrę bylos aplinkybes, konkrečiu atveju sprendžia, ar iš tikrųjų buvo pasiūlyta neįprastai maža kaina, pažeista sąžininga tiekėjų konkurencija. Sąžiningos tiekėjų konkurencijos pažeidimas galėtų būti pripažįstamas tik tada, kai tiekėjas, pasiūlęs nepelningą ar net nuostolingą kainą, atitinkamoje produkto ar geografinėje rinkoje naudojasi vyraujama padėtimi, kuri per se yra draudžiama. Įstatymas reglamentuoja, kad kiekvienu konkrečiu atveju, jei kaina yra neįprastai maža, tiekėjas privalo perkančiajai organizacijai tinkamomis priemonėmis įrodyti, kad jo kaina yra pagrįsta, siūlomų paslaugų kaina ir paslaugų teikimo kaštai nenulems nuostolingumo, o teikiamos paslaugos bus pelningos. Taigi, teisėtų viešųjų pirkimų požiūriu svarbiausia ne tiekėjo pasirinkta kainodaros strategija, o pasiūlytos kainos pagrįstumas.
INFOLEX: Kokius dar iš praktikos pastebite piktnaudžiavimo atvejus viešųjų pirkimų srityje?
J. R. Puškorienė: Dažniausiai perkančiosios organizacijos pirkimus atlieka vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi, nes tai pats priimtiniausias ir mažiausiai pastangų reikalaujantis būdas. Reikia pažymėti, kad ne visais atvejais šis pirkimo būdas yra priimtinas ir tinkamas, ypatingai atliekant pirkimą, kai pirkimo objektas yra sudėtingas. Taip pat ne visada galima įsigyti tikrai gerą prekę, paslaugą ar darbus vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi. Todėl paskutiniu metu tapo įprasta taikyti ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų. Visgi iškyla probleminis klausimas: kokiais aiškiais kriterijais remiantis, kokia metodika vadovaujantis yra identifikuojamas ekonominis naudingumas? Čia atsiranda erdvė piktnaudžiauti, nes dažnai perkančiosios organizacijos specialiai nesistengia suformuluoti aiškių ir tikslių ekonominio naudingumo vertinimo kriterijų, arba neturi tam pakankamai kompetencijos ir specialių žinių. Pvz., paslaugų pirkimo atveju pirkimo sąlygose nustatoma, kad pasiūlymai vertinami pagal kokybės, efektyvumo ir panašius kriterijus, tačiau nedetalizuojama šių vertinimo kriterijų tvarka ir taip paliekamos labai plačios galimybės piktnaudžiauti ir proteguoti tam tikrus tiekėjus, kai pasiūlymai tarpusavyje palyginami pagal itin subjektyvius vertinimo kriterijus.
INFOLEX: Dėkojame už pokalbį.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
