Virgis Valentinavičius Dėl „Snoro“ komisijos palikusi Seimo salę opozicija vaitoja apie „pamintą“ demokratiją ir tiesą, kurią girdi reikia žinoti Lietuvos žmonėms. Svaidomasi kaltinimais apie nebūtas valdančiųjų giminaičių aferas „Snore“, apie tyčiom sužlugdytą neva pavyzdinį banką ir šaukiama apie neatidėliotiną būtinybę viską ištirti būtent parlamente.
Reikalaudami steigti „Snoro“ komisiją, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, opozicijos lyderis Seime Valentinas Mazuronis nevengia dangstytis nuo „Snoro“ žlugimo nukentėjusiais paprastais žmonėmis. Tačiau jų peršama komisija gali padėti apiplėšti būtent paprastus žmones, kai tikrieji „Snoro“ kaltininkai ir jų didžiausi kreditoriai plos katučių. Griūvant šiam bankui valstybė pirmiausia gynė paprastus žmones – eilinius indėlininkus ir mokesčių mokėtojus, komisijos šalininkai baudžiasi ginti didžiausius ir turtingiausius.
Reklama
Kas įvyko lapkritį? Atlikus inspektavimą buvo pastebėta, jog „Snoro“ banke turtas neatinka įsipareigojimų, o pagreitėjęs lėšų išėmimas iš banko virsta vagyste, Lietuvos Bankas ir Vyriausybė greitais ir ryžtingais sprendimais sustabdė turbūt didžiausią finansinį nusikaltimą Lietuvos istorijoje. Šiais veiksmais valstybė pirmiausia siekė ginti eilinius indėlininkus ir tai pavyko padaryti – absoliuti dauguma indėlininkų išsaugojo apdraustus indėlius, išvengta panikos bankų sektoriuje. Stabilumą valstybės finansuose užtikrino tai, kad vyriausybė laikėsi principo, jog mokesčių mokėtojų pinigai neturi būti naudojami gelbėti bankus.
Lapkritį prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aiškiai pasakė: „Snoras“ buvo sąmoninga ataka prieš šalies bankinę sistemą, o Lietuvos banko ir vyriausybės veiksmai perimant „Snoro“ akcijas valstybės reikmėms atlikti operatyviai, laiku ir buvo būtini. „Tai pigiausias būdas, kaip valstybė galėjo apsaugoti bankų sistemą ir Lietuvos žmonių nuosavybę. Šis veiksmas padėjo sustabdyti įžūlią ataką prieš bankinę sistemą ir žmonių interesus“, – tada pasakė prezidentė.
Valstybės prioritetas buvo mažieji indėlininkai (kurių indėliai neviršija apdraustos 345 tūkst. litų), sudarantys absoliučią daugumą „Snoro“ klientų, tuo tarpu nedidelė mažuma klientų – vadinamųjų kreditorių - negali pasinaudoti draudimu, nes jų indėliai – kur kas didesni ir sumoje sudaro du milijardus litų. Šalia nedidelio kiekio Lietuvos bendrovių ir valstybės įstaigų reikšminga dalis tų dviejų milijardų kreditorių - užsienyje, pirmiausia vienoje Rytų šalyje, kuri turi chronišką kapitalo bėgimo į Vakarus problemą.
Kam labiau rūpi ne mažieji indėlininkai, bet stambieji kreditoriai? Pirmiausia buvusiems “Snoro” akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimundui Baranauskui, kuriems verslo partnerių iš Rytų transakcijos Vakarų link galimai sudarė pelningiausią jų “bankinių” operacijų dalį (partnerių, tarp kurių pasitaiko tokių, kurių noras atgauti pinigus gali remtis ir stipraus poveikio priemonėmis).
Galima spėti, kad V. Antonovas ir R. Baranauskas yra puikiai motyvuoti kovoti prieš išdavimą Lietuvos teisėsaugai Londono teisme, kartu siekiant savo skolas permesti valstybei ir taip atsiskaityti su potencialiai nuožmaus temperamento kreditoriais iš Rytų.
Čia akcininkų ir stambiųjų kreditorių tikslai sutampa – siekti priversti valstybę atsisakyti principo nenaudoti mokesčių mokėtojų pinigų bankams gelbėti, pakeisti mažuosius indėlininkus ginančius įstatymus ir dabartinę kreditorių nuostolių padengimo eilės tvarką. Kitaip sakant, kreditoriai eilėje nori atsistoti šalia valstybės – tai yra mokesčių mokėtojų – ir iš visų jėgų spaudžia, jog parduodant “Snoro” turtą gaunamos lėšos eitų pirmiausia jiems.
Reikia priminti, jog valstybė paskolino tris su puse milijardo litų grąžinti apdraustus indėlius smulkiesiems indėlininkams, kurie pagal įstatymą yra pirmieji bankrutavusio banko indėlių grąžinimo eilėje. Pajamos iš “Snoro” turto pardavimo pirmiausia turi padengti biudžete trijų su puse milijardo paskolą indėlių draudimo fondui. Kreditoriai iš esmės reikalauja valstybės leisti jiems padengti jų nuostolius ir atitinkamai palikti biudžete dviejų milijardų litų skylę
Ką reiškia du milijardai, išplėšti iš mokesčių mokėtojų kišenės? Kai gruodį pablogėjo ūkio augimo prognozės ir nuo biudžeto teko „pjauti“ milijardą, iškilo pavojus pilnam pensijų atstatymui, ministerijų biudžetai buvo mažinami keturis procentus, prireikė naujų mokesčių. Dviejų milijardų trūkumas jau būtų mokytojų, gaisrininkų, policininkų etatų ir atlyginimų mažinimas. Kai eurozona – vis dar nestabili, ir nėra aišku, ar galima tikėtis skolų krizės Europoje palengvėjimo du milijardai yra didžiulė grėsmė šalies finansų ir pačios valstybės stabilumui – vadinasi tai yra nacionalinio saugumo klausimas.
Dėl dviejų milijardų nuosekliai siekiama kompromituoti, skandalizuoti ir šantažuoti teisėsaugą ir politikus (tokio bandymo pavyzdžiu gali būti A. Butkevičiaus ataka prieš Seimo pirmininkę Ireną Degutienę). Siekiama skandalizuoti ir kompromituoti bankroto administratorių ir visais būdais vilkinti bankroto procedūras.
Pagrindinė V. Antonovo ir R. Baranausko taktika yra vaizduoti, jog “Snoro” bankrotas esą buvęs politinis sąmokslas, sužlugdęs neva puikų banką – vien parlamentinės komisijos sudarymas būtų lobis akcinininkų advokatams: štai žiūrėkit, Lietuvoje “Snoras” yra politika.
Labai svarbi stambiųjų kreditorių advokatų taktikos linija yra įrodyti, jog bankų priežiūra buvo nepakankama. Tačiau aiškinantis dėl kontrolės nepakankamumo svarbu apsispręsti, ko siekiama: ar susikompromitavusiųjų pareigūnų atsakomybės, ar padėti didiesiems kreditoriams prisiteisti nuostolių padengimą mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei siekiama pastarojo tikslo - “Snoro” komisija yra neįkainuojama.
Tuo būdu didžioji dalis A. Butkevičiaus ir V. Mazuronio peršamo “Snoro” komisijos klausimyno atrodo tarytum padiktuota, nesitarus, akcininkų ir didžiųjų kreditorių. Komisija būtų puikus poligonas manipuliuoti viešaja nuomone ir visiems siekti savų tikslų – akcininkams išvengti ekstradicijos, kreditoriams – savo interesus kelti prieš mokesčių mokėtojų interesus.
Komisija veikiau trukdys prokuratūros ir FNTT pradėtiems tyrimams ir kyla pavojus, kad “Snoro” aferos esmė – įtarimai dėl neteisėtų bankinių operacijų, apgaulingos apskaitos, turto pasisavinimas stambiu mastu nebus išaiškinti. Lietuvos bankas užtikrina bankų priežiūrą, o jei atskirų už bankų kontrolę atsakingų pareigūnų veikloje buvo nusikaltimo požymių, tai yra teisėsaugos institucijų rūpestis, o ne laikinosios Seimo komisijos kompetencija (nepamirškime, jog V. Vasiliauskas atleido bankų priežiūros departamento vadovą). O politinį įvertinimą gali duoti Seime nuolat veikiančios institucijos – Biudžeto ir finansų komitetas, Audito komitetas, antikorupcijos komisija, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Kodėl A. Butkevičius savo veiksmais padeda akcininkams išsisukti nuo atsakomybės ir, pagal sutampančius interesus, kartu su stambiaisiais kreditoriais bandyti patuštinti mokesčių mokėtojų kišenę dviem milijardais? Ar jis tai daro sąmoningai, ar iš populizmo, ar netyčia?
Jei sąmoningai, tai šita „sąmoningumo trajektorija“ turėtų kilti iš senos jo partijos tradicijos, kai R. Baranauskas priklausė artimiausiai Algirdo Brazausko aplinkai ir buvo įtakingiausiųjų simboliniame klube - Raimondo Lopatos vadovaujamo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto globėjų taryboje kartu su kitais tuometiniais svarbiausiais „dvariškiais“.
Bet gal A. Butkevičius ne visai supranta, ką daro? Paskleidęs informaciją (dezinformaciją?), esą Seimo pirmininkės sūnui buvo užskaityta „Snoro“ paskola ir jis esą atgavo daugiau, negu draudžiami trys 345 tūkst. litų (ką neigia ir I. Degutienė, ir V. Vasiliauskas), pakeliui A. Butkevičius pripažino gavęs dokumentų iš „Snoro“ darbuotojų. Tačiau duomenų apie indėlius perdavimas pažeidžia įstatymus o A. Butkevičius, užuot pranešęs teisėsaugai apie bandymą atskleisti banko paslaptį, išėjo viešumon. Ar buvęs finansų ministras nepagalvojo, kad „Snoro“ darbuotojus pakišinėti jam dokumentus galėjo paskatinti pats V. Antonovas su R. Baranausku?
Jei A. Butkevičius paprasčiausiai nesupranta savo veiksmų ir jų pasekmių mokesčių mokėtojams, tikėtina, kad jam išeis į naudą „Snoro“ komisijos steigimo iniciatyvos kaip grėsmės nacionaliniam saugumui tyrimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio paprašė Seimo pirmininkė.
Virgis Valentinavičius yra premjero patarėjas, šiame rašinyje dėstoma autoriaus nuomonė
V.Mazuronis: nereikia kurti Snoro baubų
Šiandien Seimo opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis viešai kreipėsi į Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę, ragindamas ją kuo greičiau viešai atsakyti į klausimus, kurie arba paneigtų, arba patvirtintų kaltinimų apie galimai neskaidrius sandorius, galimai vykdytus su UAB „Novotersa“ kredito, buvusio banke „SNORAS“, padengimu.
„Tereikia šviesiai tiesiai atsakyti į du klausimus ir atsakymus patvirtinti dokumentais:
1. Ar buvo kada nors UAB „Novotersa“ kreditas banke „Snoras“ dengiamas iš šios firmos einamosios sąskaitos, kokio nors indėlio ar kitų šaltinių?
2. Jeigu toks kredito dengimas buvo, tai kada tai buvo daryta paskutinį kartą, kokia suma buvo padengta ir iš kokių lėšų?“, – teigia politikas Valentinas Mazuronis.
Seimo nario Valentino Mazuronio nuomone, tokią informaciją bei ją patvirtinančius dokumentus Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės sūnus gali pateikti visuomenei labai greitai ir sustabdyti gandų ir prielaidų, kurie yra visiškai nereikalingi, sklidimą.
„Telieka laukti, ar Seimo Pirmininkė bei jos sūnus tokius duomenis visuomenei pateiks ir paneigs galimai neteisingą informaciją šiuo metu sklindančią viešojoje erdvėje, ar to nepadarys ir sustiprins prielaidas, kad tokie galimai neteisėti veiksmai banke „Snoras“ vyko,“ – teigia parlamentaras Valentinas Mazuronis.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
