Saulius Stoma Kokios Europos reikia Lietuvai? Šios savaitės pradžioje vaikščiodama gerai pažįstamais Briuselio koridoriais apie tai turėjo mąstyti Dalia Grybauskaitė. Galvoti reikia ir visiems mums. Ko mes norime iš Europos? Kas mums naudinga, o kas kenkia? Gal tada pagaliau sukursime aiškią valstybės politiką, kaip elgtis permainų krečiamoje Europos Sąjungoje (ES).
Pasistengti reikia jau dabar. Mat mažos ir silpnos valstybės vis dar turi neproporcingai didelę galią Europos Sąjungos struktūrose. Taigi mūsų įtaka – ypač kai nesame vieni – gana reikšminga. Reikia tuo naudotis kol dar turime jėgų. Nes padėtis gali gerokai keistis. Krizė verčia Europą galvoti apie didesnę integraciją. Kiek toli bus einama šiuo keliu, nežino niekas.
Reklama
Pirmiausia privalome įsisąmoninti vieną nenuginčijamą ir labai svarbų faktą. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Lietuvos balsas joje bus mažiau svarbus. Kodėl? Atsakymas paprastas: pagal gyventojų skaičių, ekonominį ir visokį kitokį pajėgumą esame daug mažesni, nei atrodo pažvelgus į žemėlapį. Konfederacinėje valstybių sąjungoje esame svarbūs, federacijoje mūsų nelabai kas klausys.
Vadovų taryboje esame vieni iš 27 su veto teise. Europos Parlamente (EP) – tik absoliučiai nereikšminga saujelė, sudaranti maždaug vieną šešiasdešimtąją dalį. Ir tai dar gerai, nes dabartiniame EP mažos valstybės turi didesnes kvotas nei joms priklausytų pagal gyventojų skaičių.
Jungtinių Amerikos Valstijų tipo federacinėje Europos Sąjungoje demokratijos principai reikalautų proporcingesnio piliečių atstovavimo. Galbūt parlamente atsirastų dveji rūmai ir tik vienuose jų buvusios valstybės, virtusios valstijomis, turėtų neproporcinį atstovavimą. Taigi ES virstų naująją Tarybų Sąjunga, gal tokia, apie kokią svajojo perestroikos federalistai. Tik jų socializmas žmogišku veidu virstų į žmogiško veido kapitalizmą. Apie kaip tik tokį buvo kalbama Davose praėjusią savaitę.
Lietuvoje šiuo metu steigiama Europos federalistų sąjunga deklaruoja tikslą „siekti Europos, kuri turėtų vieną bendrą Konstituciją, viršvalstybinę valdymo struktūrą bei efektyvius transnacionalinės demokratijos pagrindus“. Tokia iniciatyva atrodo labai savalaikė, kai didesnė visuomenės dalis, pasak sociologų, sutinka keisti valstybės nepriklausomybę į ekonominę gerovę. Briuselyje vykstančios diskusijos taip pat juda šia kryptimi.
Tiesa, galime ramintis, kad kol kas kalbama apie didesnę koordinaciją, o ne integraciją. Štai ir Dalia Grybauskaitė sako, kad „šiuo metu Europoje vyksta ne konceptuali diskusija dėl Europos ateities ir vizijos, bet dėl Europos ekonominės situacijos ir galimų išeičių iš skolų krizės. Lietuvos interesas – kad Europoje būtų sustiprintas koordinavimas ekonomikos, finansų valdymo srityje, būtų judama link vieningos ES išorinės politikos tokiose srityse kaip energetika, tarptautinė prekyba, saugos standartai“. Ir viskam šitam galima pritarti, bet...
Reikia modeliuoti tolimesnę ateitį ir nusibrėžti ribas, kurių peržengti nevalia. Iš tikrųjų, tai bus nepaprastai sunku. Jau ir dabartiniai žingsniai didesnės koordinacijos link atskleidė, kad šioje slinktyje neišvengiamai augs dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – vaidmuo. Naujadaras „Merkozy Europa“ reiškia ne tiek pagarbą dviem asmenybėm – Angelai Merkel ir Nicolas Sarkozy, kiek jų valstybių įtaką. Kuo ES bus labiau integruota, tuo Berlyno-Paryžiaus ašis labiau lems Europos reikalus.
Ypač pavojinga būtų Didžiosios Britanijos atskirtis. Be jos ES virtimas biurokratų imperija taptų gana realus.
Kokia čia dar imperija? Argi Europoje tai įmanoma?
Tačiau pasigilinus rimčiau akivaizdu – taip ir atsitiktų. Analitikai pabrėžia, kad gyvybingai demokratijai atsirasti būtinas vieningas demosas – tapati sau politinė bendruomenė. JAV jinai veikia nuo pat federacijos susikūrimo ir todėl yra pajėgi integruoti net didžiulius ateivių srautus.
Dėl istorinių priežasčių Europoje vieninga politinė bendruomenė nėra įmanoma. Demosų čia – per daug. Todėl Europos federalistai kuria dar vieną Utopiją. Čia didesnė integracija niekada negalės reikšti didesnės demokratijos. Priešingai.
Pirmo Europos piliečio Erazmo Roterdamiečio („Utopijos“ autoriaus Tomo Moro draugo) svajonė apie vieną europiečių tautą žlugo dar renesanso laikais. Kaip tik tada ėmė formuotis atskiros tautos. Prievarta jų sunaikinti nepajėgė net absoliučią valdžią turėjęs Stalinas.
Laisvanoriškas tautų susiliejimas bendrame Europos katile neįmanomas. Amerikiečių tauta formavosi aiškiai vyravusiu anglosaksišku pagrindu. Europa tokio pagrindo neturi ir neturės. Žinoma, kai kurios tautos gali ir išnykti. Tačiau jų įvairovė yra gėris, o ne blogis, kurį reiktų slopinti. Ir visi tą supranta.
Todėl Europa gerą ateitį turi tik kaip laisvų tautų ir valstybių sąjunga. Tikiu, kad maksimalios koordinacijos ribos bus nustatytos ir nepažeidžiamos ilgiems laikams. Valstybių konstitucijos liks svarbesnės (!) nei ES teisės aktai ar kokio europinio teismo sprendimai.
Tautos nebus izoliuotos viena nuo kitos ir laisvai bendraus, tačiau tai ne silpnins, o stiprins jų tapatybes. Joms tai svarbu, kaip ir kiekvienam pavieniam žmogui. Daugės migruojančių ir kelioms tautoms priklausančių žmonių, tačiau jie nesukurs ir net nenorės kurti kažkokios betautės tautos.
Pati ES, priėmusi dar kelias nares, taip pat neturėtų atsitverti geležine uždanga. Ji turi visada likti atvira naujoms kandidatėms, kurios tik įstengs atitikti aukštus kriterijus. Tik taip Europa bus reikšminga ir patraukli visam pasauliui. Tik taip ji galės atlikti savo misiją: užkariauti pasaulį gerumu.
Ir tik tokioje ES Lietuva bus laiminga ir klestinti. Vtv.lt už šio straipsnio turinį neatsako. Tai - subjektyvi autoriaus nuomonė.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
