2009 m. Čekijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų Carlo Bildto ir Radoslawo Sikorskio iniciatyva oficialiai pradėta Rytų partnerystės programa turėjo tapti Europos Sąjungos santykių su rytinėmis kaimynėmis gaires formuojančiu veiksniu ir prisidėti prie sveikos ES kaimyninės erdvės sukūrimo. Bendroje deklaracijoje dėl Rytų partnerystės programos pabrėžiama, kad narystė remiasi „abipusiais interesais bei įsipareigojimais, kurie grindžiami tarptautinės teisės principais ir fundamentaliomis vertybėmis“. 2010 m. prasidėję neramumai Baltarusijoje, neseni politiniai įvykiai Ukrainoje ir po jų sekęs ES nesusikalbėjimas su rytinėmis kaimynėmis ne tik atskleidė nevieningą Europos Sąjungos poziciją Rytų partnerystės politikos atžvilgiu, bet ir parodė skirtingą partnerystės sąvokos suvokimą abiejose pusėse.
Daugiausia kritikos sulaukiantis objektas - nepakankamas ES potencialas, kuris leistų užtikrinti lygiaverčius mainus tarp abiejų pusių, demokratijos neveiksnumas garantuojant esmines teises bei laisves ir keliamas europeizacijos galimumo už Europos ribų klausimas. Pabrėžiama Rytų partnerystės politikos europeizacijos sąnaudų ir naudos neužtikrintumo problema, kritikuojamas daugiau integracijos – mažiau narystės principas ir priemonės partnerystei užtikrinti. Nesusikalbėjimas tarp Vakarų ir Rytų partnerių kelia esminį klausimą, ar Rytų partnerystės politiką iš tikro galime vadinti partneryste tikrąja to žodžio prasme.
Reklama
Rytų partnerystė iš Vakarų perspektyvos
Kiekviena ES plėtra keičia ne tik Bendrijos narių skaičių, bet ir jų santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Tai, kas vyksta Rytų Europos bei Pietų Kaukazo regione, neabejotinai turi įtakos visai ES, o ypač periferinėms jos valstybėms. Todėl efektyvi ir optimali partnerystė yra vienas svarbiausių stabilios ir saugios Bendrijos aplinkos formavimo elementų. Rytų partnerystės programa turėjo ne tik sustiprinti Europos kaimynystės politiką, bet ir nubrėžti aiškesnes Europos Sąjungos santykių su Rytų kaimynėmis ir Pietų Kaukazo valstybėmis gaires.
Svarbiausias Rytų partnerystės politikos tikslas – užmegzti dialogą su ES rytinėmis kaimynėmis Baltarusija, Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija bei Moldova ir padėti pagrindą bendradarbiavimui prekybos, migracijos, energetikos ir politikos srityse. Kaip teigiama Bendrojoje Prahos Rytų partnerystės susitikimo deklaracijoje, ES ir valstybių partnerių bendradarbiavimas bus grindžiamas „teisiniais principais, įsipareigojimais fundamentalioms vertybėms – žmogaus teisėms ir laisvėms, taip pat rinkos ekonomikos ir tvaraus valstybės valdymo principams“. Tokia partnerystės politika siekiama paspartinti suinteresuotų kaimyninių valstybių politinę ir ekonominę integraciją į europines struktūras ir sukurti stabilią ir saugią erdvę Europos Sąjungai funkcionuoti.
Viena svarbiausių paskatų plėtoti Rytų partnerystės politiką tebėra siekis išlaikyti ES dominavimą kaimyniniame Rytų Europos regione. Politinis, ekonominis ir energetinis bendradarbiavimas ilgainiui reikštų, kad šešios Rytų partnerystės politikos dalyvės taps europinių rinkų ir struktūrų dalimi. Ukrainai ir Gruzijai pasukus link Vakarų, Europai ateityje būtų lengviau kontroliuoti energetinių išteklių kelius ir mažinti kitų veikėjų dominavimą. O Rusijos interesas Rytų Europos ir Pietų Kaukazo regione ir toliau lieka gana aiškus – išlaikyti savo ekonominę, energetinę ir politinę įtaką. 2010 m. pradėjus funkcionuoti trišalei Baltarusijos, Kazachstano ir Rusijos prekybos sąjungai, kuri 2012 m. turėtų peraugti į bendrą ekonominę erdvę, o 2015 m. transformuotis į Eurazijos Sąjungą, Europos Sąjungai iškyla strateginė dilema – kaip neprarasti įtakos dalyje Rytų Europos, išlaikyti gerus strateginius santykius su Rusija ir kartu mažinti jos galimą ekonominį, politinį ir energetinį dominavimą.
Per dvejus Rytų partnerystės iniciatyvos veikimo metus ES pavyko pagilinti integracijos saitus su Gruzija, Ukraina ir Moldova – valstybėmis, kurių narystės perspektyva neatmetama. Santykiai su autoritariniu Baltarusijos režimu ir toliau lieka neaiškūs. ES pasmerkė Baltarusijos politinio elito, vadovaujamo prezidento Aleksandro Lukašenkos, veiksmus varžant pilietines bei politines piliečių teises ir pritaikė ekonomines sankcijas. Tačiau tai nei esminio perversmo santykiuose su ES, nei demokratizacijos proceso nepaskatino.
Vakarų partnerystė iš Rytų perspektyvos
ES kaimyninės Rytų valstybės Vakarų partnerystę dažnai suvokia kaip narystės Europos Sąjungoje perspektyvą. ES taikomo more for more principo – daugiau reformų reiškia daugiau integracijos ir finansavimo – nepakanka. Didesnė Rytų partnerystės politikoje dalyvaujančių valstybių integracija į europinę dimensiją yra suvokiama kaip visavertės narystės sąlyga. Tiek Ukraina, tiek Moldova, tiek Gruzija ne tik norėtų partnerystę matyti kaip prekybos ar vizų liberalizavimą, mobilumo didinimą ar ekonominės naudos gavimą, bet ir siekia tapti visavertėmis ES narėmis. Baltarusija, priešingai nei minėtos valstybės, oficialiai nesiekia glaudesnio bendradarbiavimo su ES, o Armėnijai ir Azerbaidžanui Rytų partnerystės programa visų pirma siejasi su ekonominiais aspektais, nors demokratinių vertybių sklaida taip pat nėra atmetama.
Ukraina reikalavimą gauti realios narystės ES pažadą deklaruoja aiškiausiai iš visų Rytų partnerystės politikoje dalyvaujančių valstybių. Ukraina, palyginti su kitomis ES rytinėmis partnerėmis, yra labiausiai į europinę dimensiją integruota ir demokratiškiausia valstybė. Nors vizų liberalizavimo ir laisvosios prekybos sutartys su Ukraina dar nėra iki galo baigtos, vien ekonominė nauda nėra pakankamas pagrindas Ukrainai skatinti didesnę integraciją į europines struktūras. Ukraina nori aiškesnių įsipareigojimų ir ateities perspektyvų. Asociacijos susitarimo užbaigimas reikštų, kad Ukraina tampa pirmąja Rytų partnerystės politikos dalyve, įsteigusia politinius susitarimus ir pradėjusia ekonominę integraciją į ES, tačiau tai neužtikrintų teisės tapti visaverte Sąjungos nare.
Moldovai Vakarų partnerystė, be minėtų teigiamų ekonominių aspektų, visų pirma yra naudinga saugumo ir stabilumo prasme. Padniestrės konfliktas kilo 1991 m.: Padniestrė de facto atsiskyrė nuo Moldovos ir paskelbė nepriklausomybę. Padėties šiame regione stabilizavimas yra vienas pagrindinių Moldovos integracijos į Europą interesų.
Gruzijos siekis tapti integralia ES dalimi sustiprėjo po 2008 m. neramumų Kaukazo regione. Rusijos parama Pietų Osetijai ir de facto jos nepriklausomybės paskelbimas dar labiau komplikavo Rusijos ir Gruzijos dialogą. ES, vaidinusi tam tikrą tarpininkės vaidmenį 2008 m. konflikte, yra suvokiama kaip stabilumo garantas ir galimo konflikto išeitis.
Apie Baltarusijos požiūrį į Vakarų partnerystę būtų neadekvatu kalbėti tik vienaskaita. Baltarusijoje vyrauja dvi radikalios ir viena kitai prieštaraujančios nuostatos. Valdantysis elitas ES vaidmenį suvokia daugiau kaip grėsmę savo dominavimui valstybės viduje, o visuomenė europietiškų idėjų sklaidą laiko vieninteliu Baltarusijos langu į Europą. Po 2010 m. prezidento rinkimų šalyje kilę neramumai ir valdžios kurtumas ES valstybių perspėjimams bei taikomų ekonominių sankcijų neefektyvumas rodo, kad Baltarusija nėra suinteresuota nei derybomis su ES, nei jos siūlomais mainais. O diduma visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų Vakarų partnerystę mato kaip pilietinės ir politinės laisvės alternatyvą.
Armėnijos dalyvavimas Rytų partnerystės programoje yra dar vienas ES būdas plėsti europinę dimensiją už Bendrijos ribų. Armėnija yra suinteresuota vizų režimo, prekybos liberalizavimo ir finansinės paramos klausimais. Pilietinė visuomenė tikisi, kad dalyvavimas Rytų partnerystės programoje sustiprins valstybėje demokratines nuostatas. Įtempti kaimyniniai santykiai su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho ir nesutarimai su Turkija dėl sienų yra laikomi vienais svarbiausių probleminių aspektų, kuriuos, tikimasi, padės normalizuoti didesnis bendradarbiavimas su ES ir aktyvus jos vaidmuo.
Azerbaidžano suinteresuotumas glaudesniu bendradarbiavimu su ES yra grindžiamas ekonomine nauda, gyvenimo lygio kilimu ir Europos energetikos rinka. Kaip teigiama oficialiojoje Azerbaidžano pozicijoje, narystė ES nėra valstybės tikslas, o štai visuomenės nuostatos atspindi teigiamą požiūrį į europeizacijos procesus, ypač liberalesnį asmenų mobilumą. Saugumo ir stabilumo požiūriu Azerbaidžanas taip pat akcentuoja aktyvų ir tarptautine teise grįstą ES vaidmenį sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą ir išsaugant Azerbaidžano valstybės integralumą.
Dvi partnerystės pusės
2011 m. Varšuvoje vykęs antrasis Rytų partnerystės susitikimas ir jo atgarsiai dar kartą priminė partnerystės politikos problemas. Dažnai kritikuojamas Rytų partnerystės politikos neveiksnumas yra siejamas su ES nesugebėjimu užtikrinti efektyvaus tarpusavio bendradarbiavimo. Tačiau didžiausia problema slypi ne bendradarbiavimo procese, o partnerystės proceso suvokime.
Anksčiau pateiktas ES ir Rytų partnerystės politikoje dalyvaujančių valstybių požiūris į partnerystę atskleidžia tam tikrą asimetriją tarp to, kaip šią iniciatyvą traktuoja ES, ir to, ko iš jos tikisi Rytų valstybės. ES partnerystę grindžia ekonominiais ir politiniais susitarimais, kurie suteikia kaimyninėms valstybėms galimybę labiau integruotis į europines rinkas, institucines struktūras ir socialinę kultūrinę aplinką. Tokia integracija yra siekiama sukurti tvarius partnerystės santykius bei stabilią ir saugią ES kaimyninę aplinką. Sėkmingas Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas reikštų, kad ilgainiui Ukraina, Moldova, Azerbaidžanas, Baltarusija, Armėnija, Gruzija taptų Vakarų pasaulio dalimi ekonomine, politine ir kultūrine prasme.
O Rytų partnerystės politikoje dalyvaujančios valstybės partnerystės sąvokos turinį supranta kiek kitaip. Ekonominė ir politinė integracija yra siejama su galimos narystės ES perspektyva. Ukraina, Moldova ir Gruzija pastangas integruotis į europines struktūras suvokia kaip mainus, kurie vėliau bus konvertuojami į visavertės narystės teisę. Be narystės ES ir ekonominės bendradarbiavimo naudos, Rytų kaimynės partnerystę sieja su saugumo ir stabilumo užtikrinimu regione. Tiek Moldova, tiek Gruzija, tiek Armėnija bei Azerbaidžanas turi neišspręstų konfliktų su kaimyninėmis valstybėmis. ES potencialas – padėti spręsti šių valstybių konfliktus.
Skirtingas partnerystės politikos traktavimas sukelia neefektyvios Rytų partnerystės politikos fenomeną, kuris aiškiai matyti pastarųjų dienų realijose. ES pozicija Rytų partnerystės atžvilgiu gali būti vertinama kaip pozityvios sumos žaidimas, kuriame laimi visi – ir valstybės, kurios gauna galimybę integruotis į ES bei jos rinkas, ir pati Bendrija, sukurdama sau saugią ir patikimą veikimo erdvę. O Rytų kaimyninės valstybės tokią siūlomą partnerystę traktuoja kaip nulinės sumos žaidimą, nes sąnaudos, kurias įdeda valstybė integruodamasi į europines struktūras, yra trumpojo laikotarpio, o ilgalaikės naudos neužtikrintumas jas dar labiau padidina, ypač tada, jei nauda siejama su narystės galimybe. Tokiu atveju nauda atitenka Europos Sąjungai, kuri užsitikrina savo interesų įgyvendinimą, o Rytų kaimynės, žvelgiant iš jų požiūrio taško, šiuose mainuose suvokia save kaip pralaimėtojas.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
