Kad vasario 18-ąją Latvijoje vykusiame referendume pavyks pritarti Konstitucijos pataisoms rusų kalbą padaryti antrąja valstybine kalba, nesitikėjo nė šio plebiscito organizatoriai. Ir iš tiesų, daugiau kaip 75 proc. Latvijos rinkėjų šiam sumanymui pasakė „ne“.
Latviai džiaugiasi, tačiau nenusimena ir rusakalbiai, kurių yra beveik trečdalis šalies gyventojų, nei Rusija, kuri anksčiau teigė, kad šis referendumas – Latvijos vidaus reikalas, tačiau dabar Maskva savo užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis vėl priekaištauja Rygai dėl rusakalbių diskriminacijos.
Reklama
Iš pradžių referendumo iniciatoriai – parlamentinė partija „Santarvės centras“ ir visuomeninė organizacija rusakalbių Latvijos gyventojų draugija „Gimtoji kalba“ („Dzimta valoda“) – nepaprastai nudžiugo, kai pavyko surinkti kur kas didesnį skaičių parašų negu reikalaujama pagal referendumų įstatymą – net 183 046 (užteko 153 379). Tačiau paskui optimizmas krito, paskaičiavus, kad iš trečdalį visų gyventojų sudarančių rusakalbių 320 tūkst. negali balsuoti, nes, apsigyvenę šalyje SSRS valdymo laikais, neturi Latvijos pilietybės. Šiai tautinei mažumai reikėjo surinkti 771 350 balsų, kad įstatymas formaliai būtų pateiktas Saeimai (Latvijos parlamentui) Konstitucijos pataisoms parengti. Iš likusių apie 23 proc. prie urnų atėjusių rusakalbių ir kitų rinkėjų, tikėtina, už šias pataisas balsavo apie 15 proentus. Daug biuletenių, kaip buvo pranešta pirmadienį įvykusioje spaudos konferencijoje, arba buvo sugadinta, arba rinkėjai tiesiog ignoravo referendumą.
Kitaip sakant, iš šios piktdžiugiškos iniciatyvos išėjo didelis šnipštas, nors balsavimo iniciatoriai dedasi, kad jų pastangos nenuėjo veltui.
Latvijai tai buvo svarbus testas pasitikrinti, kokios būklės yra 1990 m. iškovota nepriklausomybė. Jos išbandymų būta nemažai, o vienas didžiausių – imigrantų atžvilgiu gana griežtas pilietybės įstatymas, kuris smarkiai supykdė Rygą ir Maskvą. Ši, turinti nemažą diplomatinį svorį Europos ir pasaulio organizacijose, nuolat skundė Latviją žmogaus teisių institucijoms, bet Latvija sugebėjo apsiginti. Mat tiems, kas atvyko į Latviją po 1940 m., ir jų vaikams bei anūkams yra sudarytos sąlygos išlaikyti latvių kalbos ir istorijos egzaminą ir taip įgyti pilietybę. Tai yra savotiškas lojalumo patikrinimas, su kuriuo sutinka ir daugelis rusakalbių. Bet tie, kurie yra inspiruoti Maskvos, kalba, kad tai diskriminuoja tautines mažumas ir pažeidžia elementarias žmogaus teises bei laisves. Tai kaitino Rusijos ir Latvijos santykius, nors oficialus jų statusas smarkiai neblogėjo.
Meškos paslaugą referendumo organizatoriams padarė nepamatuota jų retorika referendumo išvakarėse. Antai vienas iš draugijos „Gimtoji kalba“ vadovų V. Lindermanas pareiškė, kad sovietinė Latvijos okupacija nebuvo nusikaltimas. „Aš kategoriškai neigiu kažkokią okupaciją, nes nenoriu paklusti valstybinės ideologijos savivalei. Tai, kas atsitiko 1940 metais, – viso labo tik geopolitinis sprendimas, tačiau tai – joks nusikaltimas“, – kalbėjo jis balsavimo išvakarėse. Abejotina, ar tokie pareiškimai latvius galėjo nuteikti balsuoti už pataisas.
Radikaliausi šios iniciatyvos veikėjai ne veltui laikomi „penktosios kolonos“ atstovais Baltijos šalyse. Jai tarpti padėjo gerai žinoma demografinė padėtis Baltijos šalyse. Kaip nurodo JAV CŽV tinklalapis „World Factbook“, iš 2,26 mln. Latvijos gyventojų latviai sudaro 59,3 proc., rusai – 27,8 proc. (Estijoje – 25,6 proc., Lietuvoje – 6,3 proc.), o pripažįstančių latvių kalbą gimtąja – 58,2 proc., rusų kalbą – 37,5 procento. Pastarųjų naudai yra ir tai, kad nuo 2000-ųjų bendras Latvijos gyventojų skaičius, daugiausia tautinės daugumos sąskaita ir labiausiai dėl emigracijos, sumažėjo maždaug 600 tūkstančių. Minėtas tinklalapis prognozuoja, kad šių metų liepą jų tebus 2,192 milijono.
Taigi, praėjus beveik 22 metams po nepriklausomybės atgavimo (šią sukaktį kaimynai švęs gegužės 4 d.), ir po to, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, daugeliui Latvijos rusakalbių atrodo, kad jų teisės pažeidžiamos arba jas ignoruoja latvių etninė dauguma, kuri esą naudojasi proga taip pabrėžti savo atgautą suverenumą, savo išskirtinumą.
Pernai rugsėjį vykusiuose parlamento rinkimuose daugiausia – 31 vietą Saeimoje ir beveik 30 proc. balsų surinkęs „Santarvės centras“ („Saskaņas centrs“) – rusakalbius ginanti politinė jėga nepateko į koalicinę vyriausybę, tačiau pasinaudojo įgytu didžiuliu politiniu svoriu. Šie aktyvistai gana lengvai surinko apie 12 proc. rinkėjų parašų ir pagal Konstituciją įgijo teisę pateikti parlamentui svarstyti įstatymą dėl rusų kalbos pripažinimo valstybine kalba. Kadangi Saeima Konstitucijos 4-ojo straipsnio pakeitimo projektui nepritarė, pagal Latvijos įstatymus turėjo būti rengiamas referendumas. Pataisoms priimti reikėjo surinkti daugiau nei 50 proc. visų Latvijos rinkėjų balsų. Apžvalgininkai mano, kad iniciatorių nesėkmę lėmė ir tai, kad „Santarvės centro“ lyderis, buvęs Pirmojo Baltijos TV kanalo žurnalistas, dabar Rygos meras Nilas Ušakovas pasirinko neva kompromisinį sprendimą: kaip politikas jis pasisakąs prieš iniciatyvą rusų kalbą įteisinti antra valstybine kalba, nes tai sukels suirutę šalyje, o kaip žmogus – už. Galų gale, kaip rašo vokiečių „Frankfurter Rundschau“, nulėmė „žmogiškasis“ faktorius...
Tai, kad Latvijoje valstybinės kalbos klausimai sprendžiami konstituciniu būdu, nėra pats blogiausias variantas, rašo apžvalgininkai. Tačiau, šiaip ar taip, tai viena iš valstybingumo erozijos apraiškų, kuri gali išplauti pagrindinės kalbos plėtrą šalyje, o drauge – ir vieną svarbiausių pamatų nepriklausomos valstybės raidai. Tai, kad griežtus pareiškimus paskelbė valstybės vadovai (prezidentas Andris Berzinis pažadėjo atsistatydinti, jei referendumas duos teigiamų rezultatų), rodo, jog dabartinis politinis procesas kaimyninėje šalyje nėra tik atrakcija ar politinio gyvenimo paįvairinimas krizės krečiamoje valstybėje.
Kitas reikalas, kad, nors kaimyninėse posovietinėse šalyse tokiam referendumui rengti „kritinės masės“ nesusidarė, ši erozija gali greitai išplisti į Lietuvą ir Estiją. Tiesa, Lietuvoje tą „kritinę masę“ didina lenkų aktyvistai, nuolat keliantys lenkų etninės mažumos ignoravimo klausimus.
Bet štai radau dar 2010 m. rugsėjį Tartu universiteto mokslininkų Baltijos šalyse atliktą tyrimą, kuris, tiesą sakant, gana iškalbingas. Pasak mokslininkų, Lietuvoje net 66 proc. apklaustųjų rusakalbių pasisakė už antrą valstybinę rusų kalbą (lietuviškai kalbančių – 8 proc.), o Estijoje atitinkamai – 72 proc. ir 8 proc. Kaip daro išvadą tyrimo autoriai, dėl užsitęsusios ekonominės krizės Baltijos šalyse galima pakoreguoti šiuos rezultatus po vieną ar kitą procentą į vieną ar kitą pusę (žmonės paprastai dėl jos visą kaltę verčia valdantiesiems ir etninei daugumai), tačiau tai verčia susimąstyti, kad Latvijos pamoką mums dar reikia gerai išmokti.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
