Plačiai viešojoje erdvėje svarstant Pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo įstatymo projektą, bioteisės ir medicinos specialistai nuogąstauja, kad jame yra teisinių ir etinių spragų, naudingų tik dirbtinio apvaisinimo paslaugas teikiančioms klinikoms, neatsižvelgiama į pasekmes pacienčių ir būsimų vaikų sveikatai. Be to, nuostabą kelia ir tai, kad šias sveikatos priežiūros paslaugas numatoma apmokėti kita, nei numato Sveikatos draudimo įstatymas, tvarka.
„Rengiant įstatymo projektą nebuvo paskaičiuota, ar pakaks Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų kompensuoti dirbtinio apvaisinimo procedūras, neįvertintas jų efektyvumas – toks įstatymo projektas panašesnis į komercijos planą privačioms dirbtinio apvaisinimo klinikoms, o ne į siekį padėti nevaisingoms šeimoms, – teigia Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. – Taip pacientams sukeliami teisėti lūkesčiai, kurių vėliau bus neįmanoma patenkinti.“ Jis pastebi, kad pacientų nevaisingumo problemas sprendžiant ne vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymu, bet leidžiant atskirą įstatymą, sukuriama privilegija atskirai dirbtinio apvaisinimo paslaugai, o tai nėra teisinga, nes pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsniu. Be to, dokumente nutylima, kad Lietuvoje atliekamų dirbtinio apvaisinimo procedūrų efektyvumas mažesnis nei 7,5 proc. – tai palanku tokias paslaugas teikiančioms klinikoms, teigiančioms, kad jų atliekamų procedūrų efektyvumas labai didelis.
Reklama
Gydytojams antrina ir teisininkai, atkreipdami dėmesį, jog norint kompensuoti dirbtinio apvaisinimo procedūrą, tektų perskirstyti esamas PSDF lėšas. Be to, pasak Mykolo Romerio universiteto Bioteisės katedros doc. dr. Agnės Širinskienės, neatliktas paslaugos saugumo įvertinimas, esančios spragos leidžia dirbtinį apvaisinimą atlikti net nedokumentuojant būtiniausių įstatyme nustatytų jo atlikimo sąlygų. „Procedūrų metu atsiradusių nepageidaujamų reakcijų tyrimas taps neįmanomas, todėl net ir kilus grėsmei moters ar būsimo vaiko sveikatai, nebus galima pretenduoti į žalos atlyginimą“, – sako doc. dr. A. Širinskienė, pastebėdama įstatymo projekte dar vieną paradoksą – dokumente draudžiant lytinių ląstelių donorystę, atsiranda normos, numatančios donoro lytinių ląstelių saugojimą. Ir nors įstatymas draudžia lytinių ląstelių įvežimą ir išvežimą iš šalies, tačiau tranzitas leidžiamas ir nėra jį reguliuojančių teisės normų.
Įstatymo projekte akcentuojama tėvų „teisė turėti vaikų“, tačiau visiškai neįvertinta embrionų šaldymo rizika būsimų vaikų sveikatai, nors, vadovaujantis Vaiko teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, vaiko interesai ir jo saugumas turi būti prioritetas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų genetiko dr. Danieliaus Serapino teigimu, jau nustatyta, kad dirbtiniam apvaisinimui naudojant šaldytus embrionus, didesnė įgimtų defektų tikimybė. Vietoj jų naudojant šviežius embrionus ar kiaušialąstes, įvairių defektų tikimybė labai sumažėja. „Jei visuomenė būtų pakankamai informuota apie šią procedūrą, būsimos mamos tikrai rinktųsi tai, kas saugiausia vaikams – t.y. procedūrai rinktųsi kiaušialąstes, o ne šaldytus embrionus. Dabar retas žino, kad, pavyzdžiui, taikant net ir pažangiausius embrionų šaldymo būdus, įvyksta embrionų ląstelių struktūrų pažeidimai, – tvirtina genetikas. – Iš atliktų su gyvūnais bandymų matyti, kad net jei embrionas išgyvena, tikimybė pasireikšti įgimtiems defektams ateityje – išlieka. Vis dar neaiškūs ir ilgalaikiai dirbtinio apvaisinimo procedūros padariniai sveikatai.“ Be to, vietoj šaldytų embrionų naudojant kiaušialąstes išsispręstų ir kai kurios teisinės problemos, pavyzdžiui, ką daryti su embrionais, jei šeima skiriasi.
LGS vadovas pastebi, kad Seimo Sveikatos reikalų komiteto pasiūlytas „kompromisas“, jog dirbtinio apvaisinimo procedūros metu galima sukurti 10 embrionų, iš kurių tik 3 naudojami apvaisinimui, o likusieji – šaldomi, ne tik brangiai kainuos, bet ir prasilenks su Hipokrato priesaikos nuostatomis: „Priesaika nediferencijuoja žmonių gyvybių ir ragina jas visas vienodai saugoti nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties, todėl etiškiausia būtų kurti tik tiek embrionų, kiek jų bus iš karto panaudota dirbtiniam apvaisinimui“. Prof. L. Labanausko teigimu, tokia embrionų apvaisinimo ir šaldymo reguliavimo tvarka nėra taikoma nė vienoje pasaulio šalyje.
Šiuo metu pasaulyje vis daugiau nevaisingų porų renkasi dirbtinio apvaisinimo procedūras. Europoje šiomis paslaugomis per metus naudojasi 1600 iš 1 mln. gyventojų, Lietuvoje tokių asmenų skaičius gali siekti 4800 per metus. Vienos dirbtinio apvaisinimo procedūros kaina – 10-13 tūkst. litų. Dažnai procedūrą reikia kartoti 5 kartus, kol pasiekiamas rezultatas. Dirbtinio apvaisinimo procedūrų Lietuvoje finansavimas galėtų kainuoti nuo 48 iki 240 mln. Lt per metus. „Net tokios gerovės valstybės, kaip Danija, atsisako šios brangios procedūros kompensavimo iš valstybinių draudimo fondų, – teigia A. Širinskienė. – Tad mūsų Vyriausybės siekis patvirtinti šį įstatymo projektą Europos kontekste atrodo mažų mažiausiai keistai.“
LGS nuomone, ne tik specialistai, bet ir visa visuomenė turėtų aktyviau įsijungti į diskusijas, ar reikalingas atskiras Pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo įstatymas, ir, ar jį priėmus, bus patenkinti teisėti pacientų lūkesčiai.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
