Laikas, kai esi paauglys, kiekvienam praeina kitaip. Su skirtingais poreikiais, potyriais ir pasaulio suvokimu. Bet ko gero visiems bendra tai, kad jis ženkliai kitoks, nei ką tik buvusi vaikystė. Suaugusiems dažnai atrodo, kad jų paaugliai yra kažkur kitur ir elgiasi taip, tarsi būtų iš kitos planetos. Paaugliui tuo tarpu daug dalykų tampa labai svarbūs. Ypatingai erdvė, kurioje jis gyvena ir veikla, kuria jis užsiima. Viskas turi būti tik „labai gerai“. Jokie „gerai“ ar „patenkinamai“ čia netinka. Kitaip sakant (jei kalbėtume paauglio kalba), turi būti „nerealu“.
„Nieko rimto“ specialiai paaugliams pradėjo naują knygų seriją, kuri būtent taip ir vadinasi - NEREALU!
Reklama
Nerealu! – tai knygų serija paaugliams. Nerealu! – tai knygos, kurios nėra literatūrinės pasakos. Nerealu! – tai knygos, kuriose vaizduojamo pasaulio realumas yra kitoks. Nerealu! – tai knygos, kuriose realistinį pasaulio vaizdą deformuoja, realizmą griauna kokie nors modernūs sąlygiškumai. Nerealu! – tai ženklas, kuris pats kalba už save. Nerealu! – tai tiesiog... nerealu!
Pirmoji knyga, pradėjusi šią seriją, yra Silvijos Vo „Žmogonai“. Tai tik pirmoji iš penkių knygų apie šią keistą ir ypatingą šeimą. Jie gyvena įprastą šeimos gyvenimą – senelis ir senelė, mama ir tėtis, brolis ir sesė paaugliai, brolis ir sesė jaunėliai ir kūdikis. Turi namą. Tėtis dirba naktiniu sargu. Senelis namuose rašo straipsnius laikraščiams ir žurnalams. Bet vaikai į mokyklą neina. Visi susėdę prie stalo geria arbatą iš tuščių puodelių. Mama maišo tešlą pyragui tuščiame inde. Šiek tiek keista? O ką pamanysite apie tėtį Džošą, sužinoję, jog žiurkei įkandus jam į koją, žaizdoje nepasirodė kraujas, o tėtis nepajuto jokio skausmo. Gal tai kokia nors siaubo istorija apie keistą šeimynėlę, kurią nejauku susitikti gatvėje? Ne. Tai tik pasakojimas apie... skudurines lėles. Bet jų istorija išties nepaprasta. Juk ne kasdien įmanoma pasiūti žmogaus dydžio lėlę. Pasiūti taip, kad jos išvaizda būtų visiškai tokia pat, kaip žmogaus. Ir tik gerai įsižiūrėjus įmanoma pastebėti, kad jų oda – tai plonas audinys, o akys – spalvoto stiklo karoliukai. Bet netgi pasiūtos lėlės nebūna gyvos. Taip, tačiau žmogonai – gali atgyti. Ir gyventi su visais rūpesčiais, džiaugsmais, nusivylimais ir atradimais, kurie įprasti visiems žmonėms. Nes juos siūdama vieniša senutė ponia Keitė galvojo apie jų būdo bruožus, pomėgius, žinias, svajones... Sylvia Waugh knygos „Žmogonai“ istorijoje ypatingajai šeimai tenka atrasti vietą šiame pasaulyje vien tik savo jėgomis, o tai, pasirodo, kartais labai nelengva...
„Na tik pamanyk – lėlės, o visai kaip žmonės“, – kraipė galvą šią knygą perskaičiusi septyniasdešimtmetė. „Kaip gerai, kad perskaičiau. Nerealus jausmas!“ – tekstinę žinutę atsiuntė dvidešimtmetis studentas. „Kaip juokinga…“ – kikeno dešimtmetis. Turbūt nereikia stebėtis, kad ši knyga sudomina įvairaus amžiaus skaitytojus. Juk joje pavaizduota tradicinė trijų kartų šeima – seneliai, tėvai, trys paaugliai, du dešimtmečiai dvyniai ir kūdikis. Tiesą sakant, būtų tradicinė šeima, jeigu jos nariai nebūtų… iš audeklo ir kapokmedžio vatos. Skudurinės lėlės, stebuklingu būdu įgijusios sielą ir gebančios mąstyti, jaučiasi kitokios, svetimos šiam pasauliui. Tai esmingiausias knygos motyvas. O veikėjų paveikslai įtaigiai apibendrina skirtingų žmogaus amžiaus tarpsnių psichologiją. Vis dėlto įvykių centre – amžina penkiolikmetė, maištininkė Apleba, taip pat jos vyresnėlis brolis Subis, kankinamas klausimo „kas aš iš tikrųjų esu“. (Kęstutis Urba)
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
