Žmonijos vos nesunaikinęs Antrasis pasaulinis karas įkvėpė antiutopijų meistrą Aldousą Huxley pakoreguoti sąlyginai „laimingo“ būsimo pasaulio vaizdą, kurį autorius buvo įtaigiai nutapęs 1932 m. šedevre „Puikus naujas pasaulis“.
1948 m. parašytoje „Beždžionėje ir esmėje“ O. Huxley mūsų pasauliui negailestingai nubrėžė pačią niūriausią ir baisiausią perspektyvą – globalų žmonijos krachą, kurį sukels dvi didžiausios Vakarų civilizacijos ydos: nacionalizmas ir aklas tikėjimas progresu.
Reklama
„Beždžionė ir esmė“ mus perkelia į 2108-uosius. Žmonija jau beveik susinaikino per tautinių valstybių karus, ekonomines krizes ir ekologines katastrofas. Po planetą klajoja sulaukėjusių vakarykščių garbingų piliečių minios, mėginančios iš naujo kurti mažas totalitarines religines bendruomenes. Per stebuklą išsigelbėjusios Naujosios Zelandijos mokslininkų grupelė surengia ekspediciją, siekiančią vėl atrasti Ameriką ir susigaudyti, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistytis tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis...
Aldousas Huxley (1894–1963) yra garsių romanų bei antiutopijų autorius, vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europos literatūroje. Ne tik rašytojas, bet ir filosofas, dramaturgas, eseistas, socialinis kritikas, poetas, pacifistas, eksperimentuotojas, siekęs praplėsti žmogaus suvokimo ribas ir atsakyti į daugeliui rūpimą klausimą – kur link juda žmonija, sukūrusi beveik tobulų technologijų civilizaciją ir išlaikiusi urvinę kovos už būvį etiką.
Anot A. Huxley kūrybos tyrinėtojo Roberto Kuehno, šis rašytojas „gyvenimą pradėjo kaip judraus, skvarbaus proto enfant terrible, o baigė kaip išminčius“. Daugelio XX a. filosofų nuomone, A. Huxley iki pat gyvenimo pabaigos išliko modernaus mąstytojo etalonu. Per ilgą rašytojo karjerą jis parašė 47 knygas, tarp jų – kelias itin svarbias antiutopijas, nužymėjusias esmines šiuolaikinės visuomenės judėjimo trajektorijas. Tai „Puikus naujas pasaulis“ (Brave New World, 1932), „Beždžionė ir esmė“ (Ape and Essence, 1948), „Sugrįžus į puikų naują pasaulį“ (Brave New World Revisited, 1958), „Sala” (Island, 1962).
„Pažanga ir Nacionalizmas – šiomis dviem idėjomis Jis apsuko jų galvas. Pažanga – teorija, skelbianti, kad yra dalykų, kuriuos gali gauti veltui; teorija, esą gali laimėti vienoje srityje, nesusimokėdamas už laimėjimą kitoje; teorija, kad tu vienas supranti istorijos prasmę; teorija, kad žinai, kas įvyks po penkiasdešimties metų; teorija, kad nepaisant patirties, gali numatyti visas dabartinių savo veiksmų pasekmes; teorija, kad Utopija čia pat ir kad idealūs tikslai pateisina bjauriausias priemones, kad tau suteikta privilegija plėšti, sukti, kankinti, pavergti ir žudyti visus tuos, kas tavo manymu (o tu, aišku, neklysti), trukdo žengti pirmyn į žemiškąjį rojų. [...] O dar buvo Nacionalizmas – toji teorija, kad šalis, kuriai tu priklausai, yra vienintelis tikras dievas, visos kitos šalys – netikri dievai, ir kad visi šie dievai, tikri ir netikri, mąsto kaip nebrandūs nusikaltėliai, o kiekvienas konfliktas dėl prestižo, galios ar pinigų yra kryžiaus žygis už Gėrį, Tiesą ir Grožį“, – įspėja A. Huxley antiutopiniame romane „Beždžionė ir esmė“.
Aldous Huxley. Beždžionė ir esmė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2011.
Griežtai draudžiama portale www.vtv.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo, o jei sutikimas gautas, visuomet būtina nurodyti www.vtv.lt su aktyvia nuoroda kaip informacijos šaltinį.Spausdinti Rekomenduoti Pranešti apie klaidą
